BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Daugiaplanis Laplasas

Pjeras Simonas Laplasas (Pierre-Simon Laplace, 1749-1827) - prancūzų matematikas, astronomas, fizikas, išvedęs Laplaso transformaciją ir lygtį. Buvo vienu iš metrinės sistemos autorių. Buvo Prancūzijos geografų draugijos nariu.

1796 m. „Pasaulio sandaros išdėstymas” - populiari rezultatų apžvalga, vėliau įėjusi į „Dangaus mechaniką” (5 t., 1799-1825). Joje svarbiausia tapo išvada, kad Saulės sistemos stabilumo išlaikymui nereikalinga jokia pašalinė antgamtiška jėga. Taip pat trumpai pastabose išdėstoma ir hipotezė apie Saulės sistemos susidarymą iš dujų ūko, kurią anksčiau buvo iškėlęs Kepleris. Išsakė spėjimą, kad kai kurie danguje stebimi ūkai iš tikro yra galaktikos, panašios į mūsų Paukščių taką. Išsakė juodųjų skylių egzistavimo galimybę bei gravitacinio sukritimo sampratą.

Napoleonas 1806 m. Laplasui suteikė Imperijos grafo titulą, skyrė visus įmanomus apdovanojimus ir pareigas. Netgi bandė jį vidaus reikalų ministro poste, tačiau po 6 savaičių prisipažino klydęs, nes tasai į ten įnešė „be galo mažų dydžių dvasią”, t.y. smulkmeniškumą. O grafo titulą Laplasas po Burbonų restauracijos 1817-ais pasikeitė į markizo ir perų palatos nario titulus.

Kartu su A. Lavuazjė 1779-84 m. užsiėmė šilumos tyrinėjimais: kovojo prieš flogistono teoriją, patobulino ledo kalorimetrą, nustatė kai kurių kūnų lydymosi temperatūrą, ištyrė vandenilio degimą deguonyje . Sukūrė kapiliariumo teoriją (Laplaso dėsnis kapiliariniam slėgiui). Išvedė barometrinę formulę, sujungiančią oro tankį, aukštį, drėgnumą ir laisvo kritimo pagreitį. 1809 m. išvedė garso sklidimo dujose (ore) formulę. Užsiiminėjo ir geodezija bei refrakcijos teorija; pagal Mėnulio judėjimo netolydumus patikslino Žemės sferoido susiplojimą.

Remdamasis I. Niutono visuotinės traukos dėsniu, išplėtojo dangaus mechanikos metodus (skelbdamas, kad dangaus mechanikoje nėra kitų jėgų be Niutono dėsnių). Paaiškino Jupiterio ir Saturno judėjimo netolygumus (problemos, kurias nesėkmingai bandė spręsti L. Oileris (1748) ir J. Lagranžas(1763)). Jis įtikinamai įrodė, kad visi planetų judėjimo nukrypimai paaiškinami planetų tarpusavio sąveika, paskaičiuojama pagal Niutono dėsnius. Dar 1605 m. Halis aptiko, kad Jupiteris kelis amžius nuolat greitėja ir artėja prie Saulės, o Saturnas atvirkščiai, lėtėja ir tolsta. Kai kurie manė, kad galiausiai Jupiteris nukris į Saulę. Laplasas parodė, kad tai viso labo periodiniai svyravimai, ir viskas grįžta į tą pačią padėtį kas 929 m. Sukūrė tikslią Jupiterio palydovų, kurių orbitos nuolat nukrypsta dėl tarpusavio poveikio, judėjimo teoriją. Nustatė, kad periodiniai Mėnulio judėjimo pagreitėjimai, taip gluminę astronomus, irgi vyksta dėl masyvių planetų poveikio. Paskaičiavęs Saturno žiedų pusiausvyros sąlygas, įrodė, kad jie įmanomi tik greitai besisukant planetai, ką vėliau ir patvirtino V. Heršelis.

1774 m. išspausdino „Memoire sur la probabilite des causes par les evenements” (ir kitą straipsnį 1776- ais). 1795 m. pirmasis suformulavo klasikinį įvykio tikimybės apibrėžimą. Išvystė vadinamąją Bajeso tikimybės sampratą statistikoje. 1812 m. pasirodė grandiozinė „Analitinė tikimybių teorija”, kurioje Laplasas sudėjo visus savus ir svetimus rezultatus; 1814 m. - populiariai išdėstyta „Tikimybių teorijos filosofijos patirtis”.

Filosofijoje buvo absoliutinio determinizmo gynėju. Jis teigė, kad jei kokia protinga būtybė (vėliau pavadinta Laplaso demonu) sužinotų visų pasaulio dalelių padėtis ir greičius, tai galėtų visiškai tiksliai paskaičiuoti visus ateities įvykius. Laikėsi agnostinių pažiūrų. Išgarsėjęs toks anekdotinis jo pokalbis su Napoleonu:
- Parašėte tokią didelę knygą apie pasaulio sandarą ir nė karto nepaminėjote jo Kūrėjo
- Pone, man neprireikė šios hipotezės (Je n‘avais pas besoin de cette hypothese-la).

Daugiau skaitykite: Pjeras Simonas Laplasas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą